Viskas yra blogai

Kada paskutinį sykį nuoširdžiai džiūgavote? Taip džiaugiatės, kad net iš laimės šokinėjote? Gal pamatėte ką nors tikrai gražaus ir mielo ir Jūsų vidus prisipildė tuo šiltu jausmu? „Baikit – nemanau“, kad tai buvo šiandien, vakar, šią savaitę ar šį mėnesį. Nors taip gerai kaip dabar, mes, kaip valstybė, niekada negyvenome – čia žvelgiant iš ekonominės perspektyvos, bet rimtai, pagalvokit, kada buvo tikrai „gerai“?

Grįžtu štai aš iš darbo, vakaras nusimato laisvas, turbūt vienintelis toks vakaras šią savaitę ir kartais norisi tiesiog pailsėti nuo visko, ar ne? Įsitaisau prieš televizorių, nežiūrėjau jo gal kelias savaites, galvoju, žinios – puikus pasirinkimas, kas vyksta šalyje ir pasaulyje?

Pirma naujiena – žiauri avarija, katastrofa, žuvo žmonės, yra sužeistų, iš mašinos nieko neliko; antra – seksualinio priekabiavimo skandalai, kas ką įžeidė, įskaudino, kaip sugriovė žmonėms gyvenimus; trečia (slapta tikiuosi kažko pozityvaus…naivu, kai susimąstai) – kankinami gyvūnai, žiauriai, laikymo sąlygos tragiškos, baisu pasidaro; ketvirta – opa – reklama! Reklama per žinias, na na, laukiu kažko įdomaus, o čia anonsai – vakaro žiniose numatomi reportažai: avarija, priekabiavimo skandalas, žiauriai laikomi gyvūnai, dar plačiau papasakos apie tai kaip seimo nariai „tūsinosi“ už neaišku kokias lėšas, tuomet eteryje alkoholio reklama – taip taip, alkoholio, kurio viešą reklamą ribojame net mūsų garsiųjų klasikų kūryboje – vadovėliuose, oi, atleiskit man, mano klaida, ten mažomis raidytėmis prie žvaigždutės parašyta, kad būtent šis reklamuojamas alus yra nealkoholinis – visiška mano klaida. Reklama trunka dar bent  10 minučių, pagaliau į eterį grįžta žinios. Nusiteikiu linksmesnei antrajai daliai ir į įvykių sūkurį įtraukia reportažas apie tai kaip kyla kainos, baisu! Brangsta viskas: lietuviški pieno produktai, vaisiai, daržovės. Ūkininkai skundžiasi, buvo labai lietinga vasara, jie patyrė daugybę nuostolių, sandėliuose viskas pūna – blogai, galvoju, nepasisekė orai. Po to seka patvinusi Rusnė – žmonėms namus užsėmė, viskas po vandeniu: maistas, mašinos, technika, baldai – padėtis nepavydėtina. Pultelyje paspaudžiu raudoną mygtuką ir minutėlę galvoju “Kaip viskas blogai”.

Suvibruoja telefonas, kažkas įkėlė kažkokią nuotrauką į socialinio tinklo grupę, kuriai priklausau. Atsidarau tos grupės įrašus, mąstau, jau labai seniai neskaičiau nieko čia, įdomu, kas vyksta. Įrašų daug, bandau susigaudyti, kas, kaip ir su kuo. Skaitau – blogai priparkuotas automobilis, nuotrauka ir keliasdešimt komentarų, koks niekšas ir kaip reiktų padangas nuleisti, jiems atsako oponentai, kurie mano, kad tai kalta valdžia, nes nėra pakankamai parkavimo vietų, tuomet pirmieji atšauna, kad jas galima įsigyti – gaila neturiu “popkornų”, diskusija tikrai įtraukianti, ypač turint omenyje visus žavingus epitetus.

Antras dėmesį patraukęs įrašas – mokyklų, darželių trūkumas, nėra kur vesti vaikus, privačios įstaigos brangios, diskusija ilga ir sunki – čia netikėtas religinis aspektas, religinio pagrindo mokyklos dalis diskusijos dalyvių nori ir palaiko, o dalis labai nenori ir labai nepalaiko ir čia, šiame įraše, prasideda tikras karas su visais įmanomais ginklais, atrodo, susitiktų gyvai, vieni kitiems gerkles perkąstų. Žavinga.

Apimta euforinio susižavėjo skaitau toliau, o čia vienas vairuotojas siunčia linkėjimus kitam, jie vienas kitam taip patiko kelyje, kad linkėjimų gavėjas apspjovė siunčiančiojo automobilį – galit įsivaizduoti kaip tai turėjo atrodyti? Atsidarė langą vidurį žiemos ir apspjovė? Pradedu skaityti komentarus ir atrandu nepakartojamą nepažįstamojo pasiūlymą tokiai situacijai kelyje išspręsti, matomai, vyrukais supranta humorą, turi tą pajautimą, taigi, sako, reikėjo pasivyti ir „apšikti“ priekinį jo automobilio stiklą – čia aš, aišku, nuoširdžiai atsiprašau už leksikoną, bet kaip sakoma „Žodžių iš dainos neišimsi“. Tyliai kikendama „skrolinu“ žemyn.

Ir vėl automobilis, galvoju, ką vėl priparkavo ne ten ar vietos, kur statyti nerado? Ir nustembu, ogi ne! Šį sykį kažkas apgadino svetimą turtą, pabėgo ir nežada atsirasti. Žmogus prašo pagalbos, gal kas ką matė? Galvoju, na va, visuomenė susiburs, pagelbės, gal pavyks ką surasti, gal susitars su kaltininku draugiškai. Klystu, ir vėl. Komentatoriai šėlsta, auto pastatytas „belekaip“, jie mielai nuleistų taip pastatytam auto padangas, jiems atsako jų oponentai apie tai, kad nėra vietų, kur statyti, na Jūs turbūt nujaučiate, kas seka poto – taip! – Juk galima vietą nusipirkti. Dar kiti siūlo mažiau verkti dėl kelių įbrėžimų, patys kalti, kad taip parkuojat, sako jie. Jaučiuosi pasisėmusi daug žinių apie savo mikrorajono parkavimo ypatumus – uždarau įrašus, šiam kartui.

Apsirengiu, pasiimu šunį ir einam į lauką pasivaikščioti. Atgaiva protui, nors ir šalta ir šlapia, bet taip gera žiūrėti į tą vizgantį padarą, kuris atrodo, kad nuolat šypsosi. Mintyse bandau tapanti šunį su žmogumi ir įsivaizduoju, kad jis prabyla ir sako man „O žinai, Estijoje šunys gyvena geriau, ten gauna kasdien įvairių skanėstų ir minimalus pasivaikščiojimų laikas nustatytas daug ilgesnis nei čia Lietuvoje“, o aš, kaip valdžios šiuose namuose atstovas atsakyčiau maždaug kažką tokio: „Estijoje šunų BVP didesnis, biudžetas šunų reikalams optimizuotas, o ir valdžia algą gauna geresnę, bet aš pažadu su kate sudarysime darbo grupę ir apsvarstysime šį skundą“. Bet realybė tai netokia, ar ne? Net jei paliekame darbo dienai savo numylėtinius vienus, jie džiaugiasi mus pamatę, net jei nuperkame jiems pigų žaislą iš prekybcentrio vietoje prabangaus iš kokios „super duber“ gyvūnų parduotuvės, jie juo žaidžia ir džiaugiasi. Žinot, o mums reikėtų iš jų šio to pasimokyti – džiugesio mažais dalykais. Gavai nuolaidą grikiams? – džiaukis. Pro debesis prasišvietė saulė? – džiaukis. Turi stogą virš galvos ir gyveni šiltai ir sausai? – džiaukis. Ir apskritai, reiktų daugiau šypsotis – sako, kad padeda ir užkrečia.

Grįžtu į realybę ir galvoju apie visus tuos žmones, kurių dalelytę gyvenimo paskaitau, pamatau, išgirstu ir bandau viską sudėti į kelis sakinius. Parkuoja automobilius ne vietoje – blogai, parkuoja vietoje – blogai, kodėl jam vienam turi būti patogu, o kiti neranda, kur parkuoti? Nėra darželių/mokyklų – blogai, statys krikščionišką – blogai, statys pasaulietinę – blogai, kodėl krikščioniška netiko? Kodėl negali būti dviejų mokyklų – nežinau, turbūt per daug būtų ir būtų blogai, kodėl turi užtekti mokyklų? Kiti mikrorajonai tuomet skųsis, kodėl va jiems gerai, o mums blogai? Niekas nerodo iš valdžios dėmesio, iniciatyvos – blogai, atvažiavo valdžios atstovai – blogai, nes nusišnekėjo didžiąją dalį to, ką šnekėjo. Vaikas vaikšto pavojingai ant plono ledo – blogai, kur jo tėvai ieškoma internete – blogai, nes reikėjo nueiti ir nutįsti vaiką nuo ledo – bet vaikas juk svetimas, negalima juk taip, bus blogai po to.  Šuns kakučio nesurinko – blogai, reiktų šiukšliadėžių kakučiams – blogai, kas tau jas statys, kai valdžios dėl darželių ir mokyklų bėdų neprisikviesi. Iš kurio kampo bepažiūrėsi, vis blogai!

Kraipau galvą ir ieškau gero kampo. Sunku, mes taip įpratę prie viso to negatyvo ir nuolatinio skundimosi, nuolatinių tarpusavio rietenų, nuolatinio galvojimo tik apie savo „vištinyką“, lipimo vieni per kitus dėl šiltesnio lizdo kiaušiniui padėti ir dar stebimės, kad po to nesutariam su kaimynu, kurio auto pastoviai užstatom ar gręžiam iki vidurnakčio jam virš galvos.

O aš, aš pasiimu ryžių paplotėlį į ranką ir džiaugiuosi, džiaugiuosi, nes rankoje turiu ryžių paplotėlį. Ryžių paplotėlį, kurį suvalgysiu, o valgyti man patinka. Juk ne viskas taip ir blogai, kai pagalvoji.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *